Šis straipsnis nebus vien apie tai, kaip tapti pozityvių, šiame straipsnyje aš papasakosiu apie savo gyvenimą, ko nedariau niekada, nes pasakoti viešai apie savo sunkumus ir kaip aš iš jų brendu, man visada atrodydavo neteisinga ir absurdiška. Tačiau aš supratau, kad savo pasakojimais aš galiu padėti kitiems, net jei tai ir kainuos kitokį žmonių požiūrį į mane. Taip pat šiuo straipsniu aš vėl atidarau savo blog'ą, kuris kažkada buvo vienas populiariausių Lietuvoje, tikiu, kad toks taps ir vėl. Tik reikia pastangų. Būtent apie pastangas, gyvenimo nuosmukius ir pakylimus aš jums čia ir rašysiu.
Dar vis nežinau ar viską daryti kaip gryną tekstą ar suskirstyti į grupes, nes šiam straipsniui visiškai nesiruošiau, to niekada nedarau, ekspromtu gimusios mintys visada yra geriausios. Mano nuomone.
Aš turėjau depresiją, kurią pati, tik savo pastangomis įveikinėjau ir dabar neleidžiu jai vėl užimti mano gyvenime kažkokios reikšmingos vietos. Mano depresija išsivystė ne dėl kažkokių paaugliškų reikalų, o dėl mano pačios kaltės - niekada nieko nekaltinau dėl savo būsenos. Visada kaltinau tik save, būtent todėl depresija kas dien vis stiprėdavo. Gulėdavau lovoje ir nieko nedarydavau, buvau įsikniaubusi į savo kompiuterį ir gyvenau internete. Būtent internetinis gyvenimas mane palaikydavo "gyvą". Internete aš galėdavau būti savimi, elgtis kaip kaip noriu. Atsikeli ryte ir supranti, kad diena bus tokia pati, kuo greičiau įjungi savo HP ir vėl viskas atrodo gerai. Taip atrodydavo mano kiekviena diena. Man sunku pasakoti apie visa tai, nes kai kurie faktai turi išlikti nuslėpti, o jų nepapasakojus jums kai kas gali būti nesuprantama, tačiau aš pasistengsiu.
Dar vienas dalykas (kaip supratote aš jums pasakoju apie savo ne pačius balčiausius gyvenimo momentus paeiliui) - man prasidėjo valgymo ir miego sutrikimai. Miegoti aš eidavau arba neidavau išvis, atrodydavau kaip zombis, energija nuo manęs eidavo tik bloga, retai būdavau geros nuotaikos, nes visa mano gera nuotaika būdavo internetiniame gyvenime. Realybė man tiesiog neegzistavo.
Aš tiesiog egzistavau joje savo fiziniu kūnu. Prasidėjo tokie dalykai kaip valgymo sutrikimai, kelias dienas nevalgydavau nieko, nes norėdavau numesti svorio, galiausiai neištverdavau ir kažką suvalgydavau, o blogiausia būdavo, kai versdavau save viską išvemti. Nes jausdavausi kalta dėl to.
Dar vienas dalykas, kuris mane nuvijo į visą tokia būseną - mano mylimo žmogaus emigravimas. Mes kartu prabuvome 4 metus, su pykčiais ir "santykiu atostogomis", nors aš dar esu tikrai jauna, tačiau pamilau labai anksti, 7 metų, pirmoje klasėje. Mylėjau tą žmogų iki kažkur 2017 metų pradžios. Kol jis neišvyko. Iš pradžių buvo sunku, bendravome internetu, tačiau galiausiai aš supratau, kad jis grįžti neketina, nebent trumpoms atostogomis, o tokie santykiai man yra neįdomūs.
Kai tas mano žmogus, kuris jau nėra mano žmogus man pažadėjo mane pasiimti kartu, aš atsakiau, kad emigruoti neketinu. Tačiau kaip supratote, aš viską pasakoju ne iš eilės. Eikime toliau.
Realių draugų aš turėjau, tačiau galiu viešai pasakyti, ir gali būti, kad jie ir dabar skaitys - jie visi buvo ir yra netikri. Gal atrodysiu arogantiška, tačiau aš nusipelniau tikro draugo, nes pati esu tokia. Manimi galima pasitikėti, šitą aš garantuoju. Tikrą draugą aš turėjau, apie tai kalbėti irgi yra sunku, tačiau dėl nenatūralios priežasties jis išėjo iš mūsų pasaulio. Apie šią temą aš daug nekalbėsiu, bet tai turbūt buvo didžiausias "priedas" prie mano depresijos. Būtent tada ji ir pradėjo labiausiai vystytis.
Žmogus kurį galėjau vadinti tikru draugu, kuris mane pakeitė - neliko, liko tik prisiminimai apie jį. Patys geriausi. Kalbu su šypsena veide, o ne su ašaromis.
Na kaip supratote situacija pas mane nebuvo iš pačių geriausių, tačiau taip turėjo būti. Nes jei taip nebūtų, viskas būtų kitaip ir nežinia kaip.
Su laiku aš supratau, kad man reikia pakeisti gyvenamąją aplinką, nes žmonės kurie mane supo (aš kilusi iš Ignalinos, tačiau mano Tėvai išsiskyrę, bendrauju su abiem Tėvais, jie irgi tarpusavy sutaria, tad dėl šio dalyko problemos nėra) mane tiesiog ėdė. Arba aš juos. Gyvenau kaime.
Prieš mėnesį padariau rimtą žingsnį - persikėliau į sostinę. Šis žingsnis turbūt buvo vienas teisingiausių kokius aš esu dariusi per savo gyvenimą.
Aš jums daugiau nieko nepasakosiu, nes dabar mes pereisim prie kitos teksto dalies.
Pagrindinis dalykas kurį jums reikia visada nešiotis su savimi ir kuris nekainuoja nieko - jūsų šypsena. Net tada, kai atrodo iš pykčio išrautumėt visas kaimynės gėles, jas sumestumėt į konteinerį, o paskui dar ir konteinerį išverstumėt. Jei jus erzina aplinkiniai, nesivelkit į pykčius ar dramas su jais, atvirkščiai - nudėkite juos savo ramumu. Nei vienas neturi matyti jūsų pykčio, jie turi matyti jūsų šypseną kaip dariau visą šį laiką aš. Niekas nežinojo kaip aš jaučiuosi iš visko išbridau pati. Patikėkit, tai yra įmanoma. Net jei ir esate pačios blogiausios būsenos - galite išsikapstyti.
Vienas dalykas kuris man padeda yra padėti kitiems. Stengiuosi visada ir visur padėti kitiems, be jokio atlygio, nes patikėkit, viskas grįžta dešimčia kartų stipriau. Taip, aš sau atrodydavau negraži, tačiau su laiku, aš pradėjau sau sakyti, kad aš esu graži, tokia kokia esu. Kad jei kažkam manęs reikės, jie bus su manimi, o jei ne - tebūnie. Kam man žmonės mano aplinkoje, kuriems aš reikalinga tik dėl išvaizdos? Pradėjau ne slėpti savo trūkumus, o ryškinti privalumus. Pradėjau normaliai valgyti - nes tai man teikia irgi savotiškos laimės. Aš gyvenu, kad būti laiminga, todėl turiu daryti tai, kas man suteikia laimės. Bet visada galvoju taip, kad mano laimė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus. Vienas ir itin svarbus dalykas yra atrasti save ten, kur jautiesi laimingas, aš atradau save futbole, žaist ne, profesionalaus futbolo aš nežaidžiu. Kamuolį aš paspardau, be taisyklių irgi pažaidžiu, tačiau rašyti, domėtis, kurti, žiūrėti, kalbėtis ir gyventi futbolu - štai kas yra mano laimės šaltinis. Ši veikla yra tokia didelė, kad man atvėrė labai daug durų, veiklos. Kurios šiuo metu turiu per akis ir jaučiuosi laiminga tame. Aš jokiu būdų čia nepropaguoju futbolo, tiesiog pasakoju savo istoriją. Svarbiausia yra nevaidinti, kad esi laimingas, o tokiu jaustis ir kovoti dėl savo laimės, nebūtinai kažką įžeidžiant, o atrandant vis naujus dalykus gyvenime. Nes nieko nedarymas dažnai priveda prie ŽIAURIAI neapsakomos ir nepavydėtinos būsenos. Man pačiai tekdavo pabėgti nuo visko naudojant medikamentus, bet čia yra kraštutinis atvejis, kuris turi alternatyvų, kurių deja - aš nenaudojau. Tiems, kurie jaučia, kad yra pikti, irzlūs aš parekomenduočiau Neuro2 arba Neuro3 arbatas. Pagerkite kurį laiką, tai palaiko normalią nervų sistemą.
Dažnai kenčiame dėl meilės, dar dažniau to priežastimi būna žmogus, kuris nemyli jūsų, o myli kitą - tokiu atveju jūs neturite kovoti dėl to žmogaus, nes tai bus egoistiška, jūs turite jį paleisti ir suprasti, kad tas žmogus pats renkasi savo laimę, deja, ne visada ta laime tapsite jūs. Mylimo žmogaus laimė yra vienas geriausių jausmų. Jei nejaučiat laimės, kai jūsų "mylimas" žmogus yra laimingas ne su jumis, jūs jau esate egoistas. Nes ieškote laimės ne jam, o sau. Joks mylimas žmogus taip nesielgtų su kitu. Todėl greičiausiai tai tik užgaida. Meilė turi būti patikrintas jausmas.
Atsikratykite žmonių kurie jums kelia blogas emocijas, nei jums nei tam žmogui tai nėra gerai.
Reziumė yra tame, ką aš čia ir bandau pasakyti, kad tik jūs galite iškovoti sau šypseną, jūs neturite priklausyti nei nuo vieno žmogaus, ar kitas žmogus neturi priklausyti nuo jūsų.
Šiuo metu aš esu vietoje, kurioje noriu būti, kas dien kovoju kaip ir kiekvienas iš mūsų, nes visas gyvenimas yra kažkada pasibaigianti kova, bet būtent ta kova ir yra gyvenimas.
Read More